Ar gali pikseliai priversti verkti? Ar algoritmas gali būti poetiškas? Ilgą laiką meno pasaulis į video žaidimus žvelgė su atsargiu skepticizmu, dažnai nurašydamas juos kaip pramogą, kurios vieta ten pat, kur mirga lošimų automatai ir triukšmingas kazino. Tačiau XXI a. kultūrinis kraštovaizdis keičiasi negrįžtamai. Šiandien mes stebime „aštuntojo meno“ gimimą – formos, kuri ne tik skolinasi iš architektūros, tapybos, muzikos bei kino, bet ir prideda ingredientą, kurio neturi joks kitas menas: laisvą valią.
Nuo „Pong“ iki skaitmeninio renesanso
Istorija linkusi kartotis. Kai XIX a. atsirado fotografija, tapytojai piktinosi: „Tai ne menas, tai chemija ir mechanika!“ Kai broliai liumjerai paleido traukinį į ekraną, teatro kritikai tai vadino pigiu mugės triuku. Video žaidimai, savo egzistenciją pradėję nuo šokinėjančių taškų ekranuose (Pong, Space Invaders), perėjo tą patį ugnies krikštą.
Tačiau lūžis jau įvyko. 2012 m. Niujorko šiuolaikinio meno muziejus (MoMA) sukėlė tarptautinį rezonansą, į savo nuolatinę dizaino kolekciją įtraukęs 14 video žaidimų. Tai nebuvo duoklė nostalgijai. Kuratoriai argumentavo, kad žaidimai yra interaktyvaus dizaino šedevrai.
Šiandien žaidimų industrija yra nepaprastai plati. Skaitmeninėje erdvėje, lyg didžiuliame vandenyne, telpa viskas: vienur veikia paprastos pramogos, orientuotos į greitą rezultatą, o visai šalia kuriami gilūs, filosofiniai pasauliai, kuriuose susitinka talentingiausi kompozitoriai, architektai ir rašytojai. Čia kuriamas Gesamtkunstwerk – visuotinis, visapusiškas meno kūrinys.
Interaktyvumas: menas, kuriame tu esi kaltininkas
Kodėl žaidimai nusipelno atskiro, „aštuntojo meno“ titulo? Kinas leidžia mums stebėti herojaus kančią. Literatūra leidžia skaityti herojaus mintis. O žaidimai verčia mus būti herojumi.
Tai esminis skirtumas, keičiantis estetinį patyrimą. Žiūrėdami į Gerniką, mes jaučiame pasibaisėjimą karu. Tačiau žaidime, pavyzdžiui, „This War of Mine“, žaidėjas valdo civilius apgultame mieste. Jums tenka priimti sprendimą: pavogti vaistus iš senyvos poros, kad išgelbėtumėte sergantį vaiką, ar leisti vaikui mirti, bet išlaikyti moralinį integralumą?
Kai paspaudžiate mygtuką, kaltė tenka ne režisieriui, ne rašytojui, o jums. Šis fenomenas, vadinamas procedūrine retorika, leidžia menininkams nagrinėti moralės, atsakomybės ir pasekmių temas giliau nei bet kuri pasyvi medija. Menas čia gimsta ne ekrane, o žaidėjo sąžinėje.
„Art Games“: kai drobė tampa interaktyvia
Tarp didžiulių komercinių projektų (kuriuos galime lyginti su Holivudo blokbasteriais) egzistuoja klestinti nepriklausomų kūrėjų (Indie) scena. Tai – žaidimų pasaulio arthouse kinas. Čia gimsta vadinamieji Art Games.
Paimkime pavyzdį – žaidimą „Gris“. Jį kūrė ispanų menininkas Conradas Rosetas. Kiekvienas kadras šiame žaidime yra ranka pieštas akvarelės paveikslas. Žaidime nėra priešų, nėra mirties, nėra teksto. Tai interaktyvi alegorija apie gedulą ir depresiją. Pasaulis prasideda pilkas ir sugriuvęs, o žaidėjui judant pirmyn, grįžta spalvos, muzika ir forma. Tai terapinė patirtis, vizualinė poema, kurią reikia „sužaisti“, kad ją suprastum.
Kitas pavyzdavyzdys – „Journey“. Tai žaidimas, kuriame nėra žodžių. Jūs esate figūra dykumoje, keliaujanti link kalno. Tai menas apie neverbalinę komunikaciją ir žmogaus mažumą gamtos didybėje, visiškai priešingas triukšmingoms pramogoms.
Virtualioji fotografija ir architektūra
Žaidimai sukūrė ir visiškai naujas meno atšakas. Viena iš jų – virtualioji fotografija (In-game Photography).
Šiuolaikiniai atviro pasaulio žaidimai, tokie kaip Red Dead Redemption 2 ar Cyberpunk 2077, yra sukurti su maniakišku dėmesiu detalėms. Apšvietimo sistemos simuliuoja realų fotonų lūžį, debesų judėjimą, rūką. Menininkai-fotografai dabar keliauja ne į Alpes ar Paryžių, bet į virtualius pasaulius.
Jie naudoja „Photo Mode“ įrankius, kad užfiksuotų peizažus, portretus ar architektūrines detales. Ir tai nėra paprastas ekrano nuotraukos padarymas. Tai reikalauja kompozicijos, spalvotyros ir šviesos išmanymo. Virtualioji fotografija trina ribą tarp to, kas tikra, ir to, kas sugeneruota – tai naujasis skaitmeninis pleneras.
Architektūra žaidimuose taip pat nusipelno atskiro paminėjimo. Jei realiame pasaulyje architektą riboja gravitacija ir biudžetas, tai žaidimų erdvėje (Level Design) įmanoma viskas. Nuo M.C. Escherio logiką laužančių laiptų iki brutalių distopinių megapolių.
Machinima: kinas be kameros
Dar viena įdomi sintezė – Machinima. Tai terminas, apibūdinantis filmų kūrimą realiuoju laiku naudojant kompiuterinių žaidimų variklius.
Įsivaizduokite lėlių teatrą, tik lėlės yra sudėtingi 3D modeliai, o scena – begalinis virtualus pasaulis. Menininkai naudoja žaidimų personažus kaip aktorius, kurdami visiškai naujus naratyvus. Tai demokratizavo animaciją – žmogui nebereikia brangių studijų. Tai pogrindinis, dažnai maištingas menas.
Iššūkis ateičiai: komercija prieš Meną
Žinoma, ne visi žaidimai yra menas. Reikia pripažinti, kad egzistuoja didelė industrijos dalis, orientuota grynai į pelną. Kai kurių mobiliųjų žaidimų mechanikos yra sukurtos taip, kad veiktų psichologiškai panašiai kaip internetinis kazino, skatinant nuolatinį vartojimą ir pasikartojančius veiksmus be jokios meninės vertės. Kritikai dažnai naudoja šiuos pavyzdžius, norėdami sumenkinti visą mediją.
Tačiau atmesti visą žaidimų kultūrą dėl jos komercinės pusės būtų trumparegiška. Juk ir kinas turi savo „B“ klasės filmus, ir literatūra turi geltonąją spaudą. Geriausi pavyzdžiai rodo, kad žaidimai gali būti galingesni už bet kokį kitą mediumą empatijos ugdyme. Jie leidžia mums „pasimatuoti“ kito kailį tiesiogine to žodžio prasme – ar tai būtų pabėgėlis, ar mitinė būtybė, ar vėjas (taip, yra žaidimas „Flower“, kur valdote vėją).
Meno tinklaraščio skaitytojui, kuris niekada nelaikė rankose pultelio, siūlymas paprastas: nežiūrėkite į žaidimus kaip į technologiją. Žiūrėkite į juos kaip į interaktyvias instaliacijas.
Atėjo laikas pripažinti, kad kultūra evoliucionuoja. Jei menas yra apie žmogaus patirčių perdavimą, emocijų sužadinimą ir pasaulio suvokimo plėtimą, tuomet žaidimai ne tik stovi šalia tapybos ir poezijos. Kai kuriais aspektais – ypač įtraukimo ir veiksmo laisvės – jie jau žengia žingsnį priekyje.
Aštuntasis menas jau čia. Ar jūs pasiruošę paimti pultelį ir tapti kūrinio dalimi?